Mano planas veikė kaip laikrodis dūdmaišio paskirtyje. Aš buvau nevykėlė. Reikėjo iš karto atsisakyti, pabėgti, ar dar ką nors, bet štai, tirtėdama viduje nešu indus ir statu ant virtuvinio stalo – jie niekaip netiltų į kriauklę. Ir kai tik likome trise, aš Lukas ir mano baimė, kai tik jis vėl pasirūpino durimis, aš atsitraukiau prie tolimiausios sienos ir sukaupiau visą pyktį kurio buvo ne kažin kiek.

- Kodėl tu taip darai? Kodėl mane persekioji?- mano pyktis išėjo tylus r silpnas. Gal ir gerai, juk už sienos šitiek žmonių.,- ar aš ne aiškiai parodžiau, kad nenoriu su tavimi turėti jokių reikalų?- išėjo kaip maldavimas.

- Taip, tu grėbei kočėlą, patį pirmą kartą,- jis kažkaip niūriai ištarė, atsirėmė į spintelę,- paklausyk. Prašau. Aaaaaššš,- susiraukė, galvodamas kaip suformuluoti.
Aš sunėriau rankas. Mintyse kartojau sau, kaip vis dėl to paika jo bijoti. Bet negalėjau… Negalėjau to pakeisti.

- Aš žinau, kad padariau kiekvieną klaidą, kurią galėjau padaryti, šiam kely,- jis kažkaip keistai ištarė,- įsibroviau į tavo namus, supykdžiau tave su šeima…- trumpam nutilo, išgirdęs mano skeptišką, ir, kaip maniau, tylų prunkštelėjimą,- ..iiirrr…. išgąsdinau tave. Bet man reikia tavo pagalbos.

Kelias sekundes patylėjau, virškindama.

- Tau.. reikia mano pagalbos?- kaip tokiam dideliam, tvirtam, charizmatiškam ir pribloškiančiai gražiam vaikinui gali reikėti mano pagalbos? Man iš karto kilo įtarimas,- tu šaipaisi, ar ne? Čia kokio nors pokšto dalis.

- Ne, po velnių, o aš maniau, kad aš - paranoikas,- jis ištarė tokiu tonu, nuo kurio pasijutau visiška kvaiša.
- Tai.. Kodėl?- nuraudau.

Jis kurį laiką stebėjo mano veidą, pats išmetęs keisčiausią išraišką, pažvelgė į duris, kur girdėjosi namiškių diskusija apie tai, kokį abonimentą įsigyti dvd nuomos punkte.
- Ar jie nežino, kas yra torrentai?- jis staiga paklausė nei iš šio nei iš to.

Pasijutusi kaip žuvis vandenyje, visa atgijau:
- Aš valandą tėčiui rodžiau kaip naudotis Linkomanija,- pusiau nusišypsojau, atsiplėšdama nuo spintelės, imdama porą lėkščių ir dėdama,- bet regis, tai aukščiau jo supratimo lygio. Jie vis dar noriai leidžia šešis litus už kiekvieną filmą, kurį gali laikyti tik 24 valandas.

Lukas linktelėjo, vėl pasuko galvą į mane, ir lyg specialiai, man pajudėjus, pajudėjo taip pat, kad tarp mūsų liktų atstumas. Lėėtais, atsargiais judesiais. Aš norėjau jam pasakyti, kad nesu kokia pamišėlė, nepradėsiu klykti ir verkti ir bėgti… Tik bėgti.. Bet nedrįsau.

- Tai.. kaip dėl tos pagalbos,- tyliai priminiau. Tik iš smalsumo. Nei neketinau turėti kokių reikalų su juo.

Jis nieko neatsakė. Atsisukau pažiūrėti: Lukas stovėjo palei lipdukais bei fotografijomis nuklijuotą šaldytuvą, kitoje virtuvės pusėje ir vos atvipusia lūpa spoksojo į vieną tašką.

- Lukai?- paklausiau, bet nedrįsau artintis.

Džyziz, Saule, tu netgi sėdėjai su juo ant vienos sofos!- mažas balselis manyje.

Tai buvo iki to, kol pamačiau, koks piktas jis gali tapti per neįtikėtinai trumpą laiką,- atkirtau jam.

- Lukai… Alechandrai,- pašaukiau, bet nepadėjo.
Jis lėtai pakėlė ranką ir palietė šaldytuvą, atplėšdamas vieną fotografijų. Toje nuotraukoje, kiek įžiūrėjau savo trumparegiškomis akimis, buvome tik mes, vaikai, prieš penkerius metus, žvejojome su tėčiu.

- Ar tai…- jis spoksojo į fotografiją, tada į mane,- ar tai tu?

Man nereikėjo kvailai klausti, apie kurį iš žmonių nuotraukoje jis klausia. Aš buvau vienintelė sėdinti, pačiame viduryje, vaizdavau meilės Guru, o visi iš manęs juokėsi. Mano plaukai, vėjyje, buvo išsisklaidę į visas puses, ir atrodė tarsi magija juos kilnotų… Na, tada man atrodė.

Aš buvau laiminga ten. Aš šypsojausi ir juokinau kitus ir dar neturėjau kompiuterio… Aš buvau šeimos dalis.
- Jop, tai aš,- vėl nusisukau.
- Tavo plaukai….
- Jop,- linktelėjau.
- Jie auksiniai.

Tiksliau kalbant, mano plaukai buvo to apšiurusio pasenusio šokolado spalvos. Bet ne esmė.

Ta nuotrauka buvo magiška…

- Jop,- pasakiau dr kartą, nenorėdama nei svarstyti nei tuo labiau ginčytis. Tik ne su juo.- tai kas dėl pagalbos???- jau nekantriai paklausiau. Kiek galima tampyti mano nervus?

Atsisukau muiluotomis rankomis į Luką, kuris spoksojo į mano viršugalvį.
- Lukai, tu žinai, kad bet kurią akimirką į virtuvę įlėks koks Šantaras, - tyliu balsu priminiau.

Regis, tai jį sujudino. Jis krūptelėjo, nenoriai pakabino nuotrauką, vos atplėšdamas nuo jos akis, o tada vėl pažvelgė į mane, ir vėl su rūsčia mina veide. O gal man buvo pasivaidenęs tas sušvelnėjimas?

- Ok, Saule, tiesiog išpilsiu. Tu kažkokia nesveika.- jis keiktelėjo,- na.. po velnių, juk buvau sugalvojęs suknistą kalbą. Ne. Klausyk.

Nu klausiau.

- Saule, tu esi tokia.. Na, tokia bailiukė.

O. Kokia staigmena. Jis pastebėjo. Įdomu, ar iš to, kaip drebu, kai jį pamatau, ar iš to, kaip bėgu kiekvieną kartą.

Ilgesingai pažvelgiau į duris. Jis tęsė:
- Aš.. aš pats turiu šiokių tokių problemų dėl… dėl.. na.. dėl savęs kontrolės,- regis tai pasakyti jam buvo labai sunku,- manau, kad mudu galėtume vienas kitam padėti.

Aš ėmiau purtyti galvą – beprotis.

- Ne, tu pagalvok… AŠ žinau, kad daug pasiūlyti tau negaliu, bet man reikia tavo pagalbos.
- Ir kaip tu tai įsivaizduoji?- ištariau tik šiaip sau.
- Nežinau,- ėmė velti sau plaukus,- visų pirma, turėtumėm būti viename kambaryje.- žengė žingsnį artyn ir tuoj pat susigaudęs – atgal.
- Aš labai atsiprašau, bet…
- Ne. Jokių suknistų atsiprašymų. Tu apskritai turėtum ant manęs pykti. – regis jis užpyko, kad aš nepykstu.

Sulaikiau kvapą.
Jis irgi sustojo.

Kiek padvejojo:
- Mes galime mokytis šokti.

Pamaniau, kad blogai išgirdau.

- Mes… Tai tokia terapija…- jis nusuko akis ėmė mosikuoti rankomis, įrodinėdamas savo teoriją, nors jokių įrodymų neprašiau,- nedidelis fizinis kontaktas, harmoninga muzika ir kažkokios taisyklės padeda agresyviesiems išmokti subtilumo judesiuose, ugdo kantrybę. Moko pasitikėjimo savimi ir partneriu, drąsos ir suknistos emocijų dalybos…- ėmė kalbėti, užsikirsdamas.

Buvo labai keista matyti šitokį žmogų šitaip nervinantis.

- Ar tu ištraukei tai iš kokio vadovėlio, ar ko?- visai užmiršau indus.

Jis neatsakė. Tik nuraudo. OMG, kaip jis nuraudo. Aš negalėjau susilaikyti, pasitryniau pirštais kaktą ir susijuokiau.

- Nedrįsk iš manęs šaipytis. Aš bent jau darau kažką, ieškau suknistos informacijos, geriu vaistus, o tu?
Nutilau, surimtėjau.

Jis iš karto pasigailėjo:
- Atleisk. Nenorėjau. Sorry. Fuck.- giliai atsiduso.- tai kaip? Tai būtų didelis žingsnis mums abiems. Tai kaip, Saule. Sutinki?

patiko (7)

Rodyk draugams