Kitchen Drama

Sumečiau žuvytes į dubenėlį, paėmiau medaus stiklinę, nusilaižiau pirštą ir grįžau po stalu.
Mes čia buvome susirengę kaipo jaukų lizdelį.

Krūva apklotų ir pagalvių, kurias tempiau naktį, kad mano mergaitei būtų minkščiau, ji pati, tik su džemperiu ir dar drėgnais po dušo plaukais ir meškiukas, kurį naudojome vietoj pagalvės. Toms dviems valandoms, kurias iš tikro praleidome miegodami.

- Palapalapala,- ji paragino mane,- atsargiau, puodelis. Atsargiai, galva!
Bet jau buvo per vėlu. Lįsdamas vėl trinktelėjau makaule į stalą. FUCK kaip skauda.

- Nemirtina,- kasydamasis galvą pasilenkiau jos pabučiuoti ilgam saldžiam ‚labo ryto bučiniui‘.

Tikriausiai išdygs Motušės J subinės dydžio gumbas, bet po velnių, man tai mažiausiai rūpėjo.

Papūčiau savo mergaitės arbatos puodelį, kuri jį turėjo pasistačiusi ant padėkliuko.
Ji įpylė pieno į mano kavą.

Aš įdėjau cukraus į jos puodelį, ji įdėjo į maniškį.
- Tai kaip, dar kartą, Dracai, mes iš svetainės atsidūrėme po virtuvės stalu?

Paklausiau vien tam, kad pamatyčiau kaip ji rausta. Suknistas raudonis. Suknistai miela.
- Aš tave atnešiau,- ji pamirkius krekerio žuvytę į medų, įsimetė į burną.
- Ow, shit, tai net skamba baisiai,- susiraukiau.

Aš pagriebiau savo mergaitę už pažastų ir pasisodinau sau tarp kojų, pats atsiremdamas į stalo koją. Ji buvo mano. Kaip niekada ankščiau. Ir kai ji juokėsi, ir kai tylėjo, kai mudu pykomės ir nusišinekėjom, visą tą laiką ji buvo mano. Ir dabar jau bus amžinai.

Niekada su niekuo nebuvau toks artimas. Niekada niekam tiek neatsivėriau. niekada niekas taip manęs nesuprato, netgi aš pats.

Ir jie buvo teisūs. Ties suknisti romantikai, taip aršiai ginantys skirtumą tarp žodžių ’seksas’ ir ‘pasimylėjimas’. Niekada niekam nebuvau tiek savęs atidavęs. Ir aš bijojau to, tiek jausmo, tiek suknistos laimės vienoje vietoje, vienam žmogui - man, ir branginau tai. Ir ta laimė, mano suknistas likimas, viskas tilpo vienoje smulkioje mergaitėje. Viename šakaliuke.

Tikriausiai niekada nesuvoksiu, koks suknistas sėkmės kūdikis esu.

Buvau pasiruošęs viską keisti. Pasakyti tiesą vienintelei dar reikale nesigaudančiai mamulei, susisiekti su savo tėviniais individais. Man jau aštuoniolika ir damn me, jei jie dar mane kontroliuos.

Paskambinsiu į suknistą policiją, viską viską sudėliosiu į vietas.

Pabučiavau jai ausį ir pakėlęs distancinį įjungiau televizoriuką, kurį taipogi atsitempėm į savo guolį.

- Žiūrėk MTV. Mantas.
- Oj,- burbtelėjau,- gal nereikėjo tavęs su juo pažindinti..
- Nesijaudink, aš nešoksiu ant jo. Dar kartą,- mano mergaitė juokėsi pasikriuksėdama,- be to, Gilė man pažadėjo plaukų. Tu nieko prieš?

- Et. Tiek to. Kol tie plaukai jam nuo galvos….
- Pffff. Ofufu, Lukai. – Saulė perjungė kanalą į Tv3.
- Nuo šiol pasižadu kramtyti ką kalbu. Bo dar spirsi man į ‚bumbuliukus‘ …

Pradėjau garsiai juoktis. Atsiminiau, kaip klausiau savo mergaitės, ką konkrečiai, ji padarė ispanui. Ir ji pavartojo šį terminą….Kai man dašuto, juokiausi taip ilgai, kaip nesu juokęsis per visą suknistą gyvenimą. Ir iki suknistos senatvės tikriausiai juoksiuos.

- Cha cha cha,- pasišaipė ir sukikeno.

Juokdamasis ėmiau lūpomis trinti jai per kaklą.

- O, Simpsonai pasibaigė,- mažas minkštas kūnelis mano glėbyje suinkštė.
- Nieko. Prasideda Kempiniukas,- apsikabinau ją per liemenį, iš tos laimės nei nesuvokdamas, kaip nepatogiai sėdžiu.

- Suknistas Kempiniukas.- mano mergaitė mane pataisė.

_________________________________________

Thats it. Love ya all very fucking much. Ačiū, kad skaitėt. !!!!!!♣!!♥

Atidariau duris ir įjungiau šviesą.
- Kaip keista, kai namuose taip tylu,- atsidusau, praleisdama Luką į pirmo aukšto vonią.
- Jie negrįš iki porytojaus.- nusivilkdamas šlapią susiglamžiusį švarką.
- Aha. Nusiprausk, aš atnešiu švarių drabužių.

Galva mostelėjau į dušą. Pasisukau eiti lauk, bet Lukas švelniai, tačiau tvirtai pagavo mane už alkūnės ir atsuko į save.

- Taip,- atsakiau dar jam nespėjus paklausti,- man viskas gerai.
- Tu primušei Alechandrą,- jis susiraukė ir nusišypsojo, palenkęs galvą virš manęs,- ir primušei gerai. Mano drąsi mergaitė.

Keista buvo. Namuose nei gyvos dvasios be mūsų, Rugilė ir Mantas paleido mus lauke, o Lukas vis tiek kalba pašnibždomis. Ir, nors kalbėdami lietuviškai, mes visada saugodavomės, tačiau dabar tai nebuvo būtina…

Nurijau seilę.
Jis pakėlė ranką nuo mano alkūnės, kitą ranką ir švelniai apglėbė man pečius. Pasilenkęs užsimerkė, tiesiog priglaudė nosį prie maniškės ir giliai įkvėpė.

Aš padariau tą patį.
- Jėtau,- sušnibždėjau,- tu tiesiog smirdi.

Jo juoką greičiau pajutau nei išgirdau. Per rankų virpesius. Vienas jo delnas atgniaužė mano petį ir labai lėtai nusileido žemiau. Aš trūkčiojamai įkvėpiau.

- Tavo širdutė greičiau plaka.

Yeagh right. Jei tiksliau, tai tuoj iššoks pro kaminą.

- Lukai, nereikia,- sukuždėjau, persigandusi.

- Aš būsiu švelnus,- jsi pažadėjo.

- Nea,- papurčiau galvą.

- Tik truputį,- jo balsas liūliavo, tik leisk man tave paliesti.
Aš pakėliau rankas ir irgi uždėjau jam ant krūtinės. Nors, nesiliečiau pilnais delnais, tik sulenktų pirštų galais.

Vos kilstelėjau smakrą, kai jis dar truputį palenkė galvą. Mūsų lūpos susilietė tik taip ir sustingo.
- Ką tu darai?- paklausiau, neatsitraukdama. Kažkaip tai jautėsi.. tinkama ir baisu.
- Laukiu ženklų.
- Ir sulauki?- aš vos pati girdėjau savo balsą.

Lukas linktelėjo, braukdamas lūpomis man per lūpas.
- Kokių?- paklausiau, kol dar nenualpau.

- Mmm.. nakties,- apglėbė lūpomis mano apatinę lūpą,- checked.- ir jis švelniai žengė į priekį, pastumdamas mane ir priglausdamas prie sienos. – tikros nakties,- ištarė dar švelniau mane pabučiuodamas. Šviesa užgeso, girdėjau jungiklio spragtelėjimą, ir mano smegelka suvokė, kad jis ją išjungė.- checked,- Atplėšęs lūpas nuo manųjų, leisdamas man įkvėpti, tęsė,- Širdies,- paglostė man krūtinę,- checked.

Visa sudrebėjau, tarsi malonūs pagaugai būtų nuėję kūnu. Neliesdama daugiau nei pirštais, pakėliau rankas iki pat Luko kaklo, perbraukdama per skruostą ir grįždama už pakaušio. Jis irgi sudrebėjo. IR ne tik, tai, ką pajutau žemiau… Aš būčiau prasmegus, sudegus vietoje iš gėdos, jei nebūčiau tokia keistai… moteriškai patenkinta tuo, kas vyksta.

Aš atsimerkaiu ir pamačiau, kaip jis atsimerkė. Tik iš koridoriaus lango sklindanti gatvės žibintų šviesa apšvietė mudu.

Ta šviesa atsispindėjo jo akyse. Ir dar kažkas. Kažkoks jausmas.
- Akys,- tyliai nusistebėjau.
- Checked.

Mūsų pirštai susipynė, ir pajutau kaip virpa.. Mano, jo, nebuvau tikra.
- Rankos?
Checked.- Lukas patvirtino.
- Lūpos?- perbraukiau jam kitos rankos nykščiu per apatinę lūpą ir jis pabučiavo man pirštą.
- Checked,- dar labiau prisiglaudė, pažvelgdamas man į lūpas.

Aš prikandau lūpą ir jis ją pabučiavo. Po to stirpriau, įkišdamas liežuvį. Niekada nieko panašaus nesu patyrusi. Tarsi traukinukas važiuotų mano nugara. Nugara, kurią dabar apglėbė dvi tvirtos pažįstamos rankos. Du delnai, laikantys mane išskėstais pirštais.

Ir pakėlė, neatitraukdamas savo burnos nuo maniškės, sunkiai alsuodamas ir versdamas mane įsitempti.

Aš automatiškai apsivijau jo liemenį kojomis ir jau tvirtai apsikabinau per kaklą.
Pajutau, kaip jis neša mane iš vonios, tamsoje trankydamasis į sienas, pirštais kedendamas man plaukų galiukus.

Mudu apšvietė platesni langai, ir jai būčiau vartojusi savo smegenis, būčiau supratusi, kad mudu svetainėje. Bet visa mano galva kūnas ir širdis su didžiausiu malonumu ir jaudinančia nekantra degustavo visiškai naujus jausmus. Tokius, kurie verčia tave vaikščioti peilio ašmenimis, rizikuojant arba sudegti, arba nukristi į beprotybę.. arba…

Lukas atplėšė savo burną nuo manęs, alsuodamas kuo po bėgimo.

- Aš myliu tave, žinai tai?- kvailai paklausė, tuo pat metu guldydamas mane ant sofos ir pats atsiguldamas ant manęs.

Aš žinojau. Nusišypsojau ir prieš paskęsdama naujame jausme, kai jo lūpos nuslydo man iki kaklo, sukuždėjau:

- Checked.

Su Mantu išnaršėme visą suknistą kiemą ir visą salę dar kartą. Man niežėjo suknistą ranką, ant kurios buvo apyrankė.

- Ei, rimtai ji prapuolus,- Mantas pasakė, mums susitikus po apžiūros antrame aukšte.- o aš maniau, kad tau tik paranoja.

Dėbtelėjau į jį, sunkiai alsuodamas.
- Eik, jau Lukai. Jai gi nieko neatsitiks. Ji gi nenušoks nuo tilto, ar ko.

Staiga mano ranka, šiaušianti plaukus sustingo.
- Suknistas tvenkinys,- sušnibždėjau.

- Tvenkinys? Abejoju ar ji ten eitų.. Jei ten skendo, bijos tos vietos.
Pakėliau akis į jį:
- Mano mergaitė yra narsesnė už mus abu kartu sudėjus. Ir mes neapžiūrėjome tos vietos. Vienintelės.
Aš ėmiau žengti atbulomis.

- Lukai!- Mantas mane pašaukė, bet aš jau apsisukau, varydamas laiptais ir dėdamas į kojas, pakeliau nusitraukdamas nuo savęs suknistą kaklaraištį.

Prasibroviau iki išėjimo ir pradėjau bėgti pievute tamsaus miškelio ir tvenkinio link. Suknistoje tamsoje nieko nesimatė. Bebėgdamas vėl praėjau visus pragaro ratus. Kaip ir vakar, varyti į tą pačią buvo velniškai baisu.

Išgirdau už savęs lekiantį Mantą, besikeikiantį sau po nosimi, bet nesulėtinau.
Ir tada išgirdau klyksmą. Ir visas suknistas gyvenimas man prabėgo prieš akis.

Varydamas pradėjau įžiūrėti figūras. Savo mergaitę, pirmiausiai, nes ji buvo šviesiai apsirengusi. Pasukau jos link.

Ir tada šešėlį virš jos, milžinišką suknistą šešėlį. Dar labiau paspartinau, ir variau tiesiai į jį.
Kai mus skyrė koks metras, o mano greitis buvo neįmanomai didelis, aš užkliuvau už kažko gyvo, besivartančio ant žemės ir į tą suknistą šešėlį tiesiog įskridau.
Ir abu virtome per suknistą tvorą ir pliūkštelėjome į vandenį.
Išnėriau, tik tam, kad matyčiau, kur užtvoti Ramonui skaudžiau, jis irgi išnėrė ir mes ėmėme grumtis. Vienu smūgiu jį atjungiau.

- Lukai!- išsigandęs Saulutės klyksmas pažadino mane iš laukinio įniršio, ėmiau kopti iš vandens ir už plaukų tįsti skustagalvį Ramoną.

Kai jau beveik išsiropštėme, aš susivokiau, kad jis buvo ne vienas. Ir kad kažkoks suknistas madafakeris pakišo man padnoškę. Dar susivokiau iš mano mergaitės šauksmo:

- Tik ne į veidą, Mantai, saugok savo veidą!

Mantas su kažkuo mušasi?

Nudrėbiau apspangusį Ramoną ir sustojau šalia akis užsidengusios Saulės. Pažvelgiau į du ‚basikalančius‘ žmones.

Alechandras (WTF? Ką jis čia veikia?), apsikraujavusiu snukiu (Mantas jam spėjo dėti į nosį?) ir drebančiomis kojomis rodė pirštu į Mantą, kuris ramiai atsiraitovinėjo marškinių rankoves:

- You! You won Eurovision!- dribo ant kelių ir vis laikydamas rankas sau ant kiaušų,- you… – išinkštė ir nukrito ant šono,- pleasure… autograph…please…- ir ėmė niūniuoti Eurovizinę dainą.

Mantas sustojo daręs ką darė ir atsidusęs vėl ėmė tavrkytis rankoves į pradinę padėtį.
- Na. Tai buvo ko gero ilgiausios ir sunkiausios muštynės mano gyvenime.- gūžtelėjo,- pakėlė akis į mudu su Saule,- Jauniau. Tu šlapias.

Aš šiaip ne taip atgavau kvapą, numojau į jį ranka ir pasisukęs į savo mergaitę, atsiklaupiau ant kelių. Ne todėl, kad man nelaikytų keliai. Dėl aukščio. Taip patogiau ją apžiūrinėti.

Ėmiau kaip beprotis grabalioti delnais jos liemenį, kojas, rankas.

- Susiraskit kambarį,- Mantas pasiūlė ir švelniai bakstelėjo Alechandrui į pilvą batu, kai jo niūniuojama melodija pritilo. Ispanas vėl garsiau uždainavo,- štai taip.

- Lukai,- Saulė išsigandusi delnais suspaudė man veidą,- Lukai…. O Dievuliau. Aš taaaip atsiprašau.

Aš pagaliau galėjau prabilti per tą baimės kamuolį, užspaudusį man suknistą gerklę, toliau ją grabaliodamas:
- Tu.. Pasakyk, kad tu sveika..
- Aš sveika.

Aš iškvėpiau ir priglaudžiau galvą jai prie pilvo.
- Po velnių, jei tau kas būtų atsitikę.. Jei šitie du…
- Kas pridaužė ispaną?- išgirdau Mantą teiraujantis.- nes neatrodo, kad būtų pats save atjungęs..
- Jei jie būtų…- sunkiai alsavau, braukydamas nosimi savo mergaitei į pilvą.
- Nemanau, kad jie dar kada nors bandys lįsti prie bet kurio iš jūsų,- Mantas padarė išvadą.

Visi pasukome galvas, kai staiga sudejavo Ramonas:

- Aš visus išskųsiu… Tu lietuvis.. O tu.. Tu … Tu Eurovizojos….

- Taip,- Mantas priėjo prie Ramono, nes aš nei nepajudėjau nuo savo mergaitės.- tikrai. Gali pasakoti visiems, kaip tave primušė ispanas, kalbantis lietuviškai ir vyrukas, laimėjęs Euroviziją. Visi tavimi patikės. Gal net pateksi į vakaro žinias. Kažkur tarp straipsnių apie Minedą ir karvelių virškinimo sutrikimus.

Aš tikrai būčiau pakilęs ir ėjęs iki galo paskersti tuodu ant žemės gulinčius priešus. Bet negalėjau fiziškai.. Negalėjau atitraukti nuo Saulės. Mano kūnas drebėjo iš suknistos baimės. Jutau jos pirštukus, žaidžiančius mano šlapiuose plaukuose, glostančius mano suknistą galvą. Kakta jaučiau jos kvėpavimą.

- Kaip tu galėjai..- sukuždėjau,- padaryti man taip.. Kaip tu drįsai. Eiti viena.. Į tamsą.. Juk galėjai.. Juk galėjo..

- Lukai, nieko neatsitiko,- ji pasilenkė ir pabučiavo mano viršugalvį,- viskas gerai.
- Klausykit,- Mantas priėjo prie mūsų,- einu, pranešiu apsaugai, kad surinktų šiukšles nuo tvenkinio, jūsų tėvams, kad nežinau.. Gilė ką nors sugalvos, ji gabi tokiuose dalykuose. Ir atvarysiu mašiną. Judu negalit grįžti tokie. Gerai?

- Gerai,- atsakė Saulutė.

Aš užsimerkiau ir tiesiog nejudėjau. Mantui nutolus, Alechandro niūniavimui nutilus, Saulė atsitūpė priešais mane, pakėlė delniukais mano suknistą veidą ir švelniai švelniai pabučiavo mano lūpas.
- Viskas gerai.- pasakė,- dabar jau viskas gerai,- glostė mano skruostą, priglaudusi kaktą man prie kaktos..

Aš pačiupau jos delniuką ir pabučiavau. O tada pabučiavau apyrankę ant jos riešo.

- Nekenčiu šitų suknistų vestuvių.

Ėjau žolyte, kol viskas aplinkui pasinėrė į tamsą – sodybos žibintai buvo pernelyg toli. Vos galėjau įžiūrėti ir išgirsti muziką, buvau nuklydusi kaip reikiant.

Ėjau basa, tad mano žingsnių nesigirdėjo O aš, artėdama, ėmiau įžiūrėti du žmones. Ėjau varoma nuojautos ir pykčio, kurį ji sukėlė.
Išgirdau balsus, šiek tiek pristabdžiau, baugščiai žvilkteldama į nakties tamsoje juodai atrodantį tvenkinį. Prisimerkiau.

Žmonės sėdėjo ant tvenkinio tvoros ir rūkė.

Ėmiau išskirti žodžius.
- We can‘t do it, man,- pasigirdo balsas su akcentu,- not with all this people.
- We can, dude. I we don‘t need all of them. I just wanna show you to this girl I like. She has a huge influence on him- balsas, privertęs mane sustoti vietoje ir suspausti kumščius.
- I‘m not sure..
- Dude, I payd you two hundred LT.
- It is fucking little.
- But you will get more from that liar, yes? And we will split it, and I will fuck the guy. We both will get rich.

Visata tikriausiai nekenčia manęs. Kas čia? Karma?

Pažvelgiau į krūmus, tikėdamasi išvysti Alachą.

Arba aš sapnuoju. Tikriausiai. Du žmonės, kurių pasaulyje bijau.. ne.. nemėgstu, labiausiai, vienoje vietoje?

Atbulomis pradėjau žengti atgal į prieblandą, viena ranka spausdama kitos riešą – su apyranke. Turėjau perspėti ką nors, kol šitie du nesužlugdė vestuvių.
Ir truputį pargriuvau… Ir sudejavau.. Ir mane išgirdo.

- Kas per velnias?- aukštas bernas nušoko nuo tvoros ir pabėgėjo mano pusėn tiek, kad galėjo atpažinti,- o šūde,- išsišiepė,- Saule?? O fuck, geriau nebūna!- priėjęs griebė mane už alkūnės ir padėjo atsistoti.

Vos tik stovėjau ant dviejų kojų, ištraukiau ranką ir atsitraukiau.
- Ką tu čia veiki?- paklausiau nervingai.

- Amm,- Ramonas, regis, negalėjo atsidžiaugti mane matydamas. Jis buvo su treningais ir, kiek įžiūrėjau, mėlynėmis po akimis. – aš atėjau, ieškojau tavęs. Visa mokykla skamba kalbėdama apie šitas vestuves.

Aš peneigiau nežymų žingsnį atbulomis. Kodėl ta sodyba turi būti taip toli? Kodėl aš čia trenkiausi?
- Baik, Saule. Davai baigiam pykčius. Aš atėjau, tau padaryti paslaugą,- jis priglaudė rankas sau prie krūtinės ir pakreipė šonu galvą.

- Būtent. Negalėjai palaukti pirmadienio? Čia vestuvės. Mano pusseserės vestuvės,- išsakiau, manydama, kad taip jį sugėdinsiu.

Vien dėl to, kad čia vestuvės, dar neėmiau klykti. Aš buvau daug drąsesnė, nei prieš mėnesį. Bet ne tokia drąsi, akd pakelčiau tai .

- Ramonai, ko tu nori iš mavęs.
- Ok,- jis ištiesė į mane ranką, kitą vis dar laikydamas sau prie krūtinės.- Saule. Tu man patinki. Visada patikai. O dabar dar ir karštai atrodai. Todėl tu man rūpi. Todėl nelaukiau ir iš karto atvažiavom.

Dar labiau suspaudžiau virpančius kumščius ir tylėjau. Jis stovėjo per du metrus nuo manęs. Tęsė:
- Paklausyk. Vakar rytą.. vakar rytą netyčia mokyklos sekretorės kabinete sutiko šitą bachūrą,- atsisuko į tamsą ir kreipėsi ten,- come out. Come, dude.

Žmogysta, visą tą laiką pratūnojusi šešėlyje, išėjo į blausią šviesą ir atsistojo šalia Ramono. Iš jo sunerimusio žvilgsnio supratau, kad likau neatpažinta. Vis dėl to buvo tamsu. Ir vis dėl to aš neatrodžiau kaip yprasta.

Ramonas apsikabino Alechandrą per pečius ir toliau man kalbėjo:
- Šitas berniukas… Niekada neatspėsi, kas jis toks! Saule, nenoriu būti tas, kuris praneša blogas naujienas, bet jūs namuose turite apgaviką…

Aš suraukiau antakius.
- Ką jis veikė mokykloje?- pasiteiravau.
- Ne.. tu nepagauni. Aš ką tik pasakiau, kad turite apgaviką namuose. Aš tavimi rūpinuos.
- Ką. Jis. Veikė. Mokykloje?- pakartojau lediniu balsu.

Kaip ir pirmą kartą man sutikus tikrąjį Alechandrą, pajutau dar vieną netikėtą pykčio antplūdį. Weard. Gal ginti Luką man lengviau nei ginti save?

- NA….- Ramonas sutriko,- jis prašė pašalpos. Pagal idėją, jis mokinys mokykloje. Bet jo vieta buvo užimta!- spragtelėjo pirštais.

Įsivyravo tyla. Nesupratau, kuo čia mane taip bando nustebinti.

- Tu neklausi, kas užėmė jo vietą?- Ramonas išsiviepė,- Saule, džys, kvaiša, pagalvok sekundę. Sakiau, kad namuose turite apgaviką! Ir kad kažkas užėmė šio vargšelio vietą! Atvažiavau čia tam, kad tau įrodyčiau…

Įsispoksojau į Alechandrą, kuris staiga sulenkė ranką ir parodė į mane pirštu:

- I think… I think I know her,- pagaliau pradėjo atpažinėti,- I think.. Ow shit. Ramon, this is not gonna work!- staiga suriko,- this bitch! She knows everything, I already talked to her! She is Draco.

- You what? She who?,- Ramonas pasisuko į Alechandrą, tada į mane,- judu pa.. palauk.

Sunėriau virpančias rankas ir delnais prispaudžiau sau alkūnes. Šiek tiek nuleidau galvą… ir išleidau garą:

- Taip Ramonai. Aš žinau, kas užėmė šito… Žmogaus vietą. Aš žinau, kad mūsų suknistuose namuose yra netikras ispanas. Aš viską žinau. Viską ir dar daugiau. Tad jei pamanei, kad galėsi iškirsti Luką, beje, toks jo tikras vardas, už tas dailias mėlynes po akimis, manyk iš naujo. Neapdumsi man smegenų vaidindamas, norįs mane perspėti. Aš girdėjau, ką čia jūs šnibždėjotės. Girdėjau, kai vėl norite šantažu palaužti mano berniuką. Kartą pasakiau Alechandrui. Pasakysiu ir tau. Dinkit iš mano sesers vestuvių, iš mano šeimos gyvenimo, nesikiškit į ne savo sunistus reikalus! Ir kviečiu suknistą policiją. Dabar pat.- prisimerkiau, imdama juos gąsdinti,- kviečiu ne tik dėl Luko vagystės. Kviečiu dėl užpuolimo ir bandymo išprievartauti! Ir man nerūpi, kad praėjo suknisti treji metai!,- pradėjau kelti balsą,- Aš iki šiol sapnuoju suknistus košmarus! Ir man nerūpi, jei nieko neįrodysiu, tada įsilaušiu į suknistą internetą ir įdėsiu jūsų suknistus profilius į suknistus gėjų saitus per visą suknistą Europą!

Užtilau, nurijau seilę. Vėl įsivyravo tyla. Visi buvome nustebę mano protrūkio. Alechandras, kuris nieko nesuprato. Ramonas, kuris pasibaisėjo galįs patekti į rimtą bėdą. Ir aš… Kuri niekam niekada rimtai negrasino, ir niekada nekėlė balso ir niekada, tai jau tikrai, šitaip įžūliai nekalbėjo.Aš pratrūkau.

Pratrūkau, kaip jau seniai turėjau pratrūkti. Ir dabar, jų veidams besikeičiant iš nuostabos į paniką, iš panikos į pyktį, supratau, kad saugiau buvo tiesiog nutylėti. WUPS. Ir tikrai jau nereikėjo jiems grasinti…

Apsisukau ir dėjau į kojas, bet mane pačiupo per liemenį, ranka užsmaugdami kaklą ir delnu užspausdami burną. Nebejutai žemės po kojomis, tad, nieko geriau nesugalvojusi, kandau į tą delną iš visų jėgų.

Ramonas nusikeikė, paleido mane, kratydamas ranką, bet dar buvo Alechandras. Jis išskėtė rankas, mane gaudydamas, Ramonas pribėgo iš kitos pusės, tebesikeikdamas. Aš galėjau rinktis, pro kurį bandyti prasibrauti.

Pro smulkų Alechandrą, į tvenkinio pusę.

Ar pro milžinišką Ramoną, į sodybos, žmonių… Luko pusę.

Pasirinkau Alechandrą, nėriau jam per pažastį ir ėmiau bėgti tvenkinio link. Bėgti ir klykti. Prie pat jo mane vėl pavijo, aš pasisukau, atsimušdama į kietą tvorą ir dėjau iš delno kažkam į nosį. Vėl keiksmai, šį kartą – ispaniški.

Jis griuvo ant manęs, ne tiek norėdamas sulaikyti, kiek neišlaikydamas pusiausvyros dėl ką tik lūžusios nosies skausmo, o man nieko kito nebeliko, kaip atbulomis ropštis ant tvoros. Ir aš toliau rėkiau, taip lyg nuo to priklausytų viskas.

- Shut the bitch up!- iš toliau pasigirdo Ramono nurodymai Alechandrui.

Alechandras kažką suvebleno, bandydamas mane pagauti ir laikyti savo nosį vienu metu. Aš spyriau jam. Pataikiau į bumbuliukus.

Jis susileido vietoje, krisdamas ant kelių, užsiėmęs už klyno. Aš užsidengiau delnais burną, nušokau nuo tvoros ir palinkau ties juo:

- Oi, atsiprašau, atsiprašau, nenorėjau!- rėkiau, makaluodama rankomis virš jo kupros.

Jis tik inkštė ir žiobčiojo užvertęs akis aukštyn, o aš pamaniau, kad būsių jį sužeidusi labai rimtai. Pribėgo Ramonas.

- Ką tu padarei!?! Tu jį.. Tu jį primušei!
- Aš nenorėjau!- puoliau aiškinti Ramonui. - atsiprašau!
- Jis neturės vaikų!
- Na…- ėmiau panikuoti,- gal mergaičių dar turės!

- Aš tave…..- Ramonas perlipo per susirietusį Alechandrą ir vėl palinko virš manęs. Aš vėl atsirėmiau į tvorą, netekdama žado iš tos baimės.

- Alechandriukai!- sušuko Motušė J, atitraukdama mane nuo Manto ir puldama gnaibyti man suknistus skruostus.

Atsisukau nustebęs. Motušė buvo išėjusi su Saule, tai kur Saulė? Jau rimtai ėmiau susirūpinti. Nemačiau savo mergaitės daugiau ne isuknistas keturias minutes.

- Poor boy,- ji ėmė man tvarkyti suknistus plaukus. Pasilenkiau, kad jų visai nenurautų,- poor boy.

- Mammy J, whats up?- paklausiau nervingai, dairydamasis, kas mane galėtų išgelbėti.

- I need to talk to you. About my daughter,- pasivedė į šalį ir atsisėdusi ant suolo ėmė tempti, kad sėsčiau jai ant kelių.

Paklaikusiomis akimis tiesiog atsitūpiau priešais.

- Sooo…?- paklausiau, puikiai žinodamas, kad pokalbis bus susijęs su tuo mūsų šokiu.
- Hunny, Saulė, she not for you.
- What?- staiga susidomėjau.
- She… How to tell you…- ėmė glostyti man galvą,- she, you know. I want to tell you to not hurt you.

Ok, kas nors išmokykit tą velnio bobą kalbėti angliškai. Arba aš neištversiu ir prisipažinsiu, kad esu suknistas lietuvis.

- What?- paklausiau grubiau, nei norėjau.
- She.. she loves another.

Suraukiau antakius.

- WTF? What do you meen? Another what?
- Another boy. I do not want you hurt you. But you need to know before going INSIDE my daughter.

Spoksojau į ją ištisas kelias sekundes.

- What??- perklausiau.
- Ach, vaikelis šoke,- Motušė išverkė, prigriebė mane, prisitraukė ir išbučiavo skruostus.- you nice. You find another. Nors, I norėti, you to my daughter. Your - Spain!

- Me Spain,- palingavau galva,- just cut the bullshit. What another guy?

Ką ta moteriškė nori pasakyti? Jeigu versti tiesiogiai, gautųsi kažkoks absurdas. Taigi pasitikėjau jos kalbos mokėjimo nepatikimumu.

Bet bet kokiu atveju mano galvoje iš karo materializavosi vaizdiniai, kaip koks pienburnis kalbina mano mergaitę.. ar netgi liečia… ar net bučiuoja… Ir Motušė, pamačiusi, čia skaldo malkas.
Pakilau.

- Where you go?- Motušė užvertė galvą.
- To kill that another,- sukandęs dantis ėmiau ir nuėjau.

Panardęs tarp žmonių įsitikinau, kad mano mergaitės aplinkui nėra. Mane pagavo Mantas.
- Ei, ei ei, kas tau?- paklausė, griebdamas už pečių ir vesdamasis šonan.

- Uošvė ką tik pasakė tokią nesąmonę…
- Ok. Ar tu žinai, kad atrodai kaip bulius, kuriam mojuoja raudona skraiste? Žmonės skirstosi, duodami tau kelią. Jauniau. Valdykis.

Atsisukau į Mantą:
- Uošvė ką tik pasakė, jei dorai supratau, kad Saulė su … Saulė su…,- giliai įkvėpiau, įniršis degino plaučius,- Saulė su kažkuo.

- Kažkuo ką?- Mantas susiraukė ir atsisukęs pabučiavo dar vieną kūdikį, kurį atkišo kažkas iš giminės moterų.
- Su kažkuo…
- Ow, god, Jauniau. Tu gi pats man pasakojai, kad ta moteris angliškai nekalba. Tikriausiai ne taip supratai!

Atsirėmiau subine į suknistą stalą su suknistais valgiais.
- Tikriausiai,- turėjau pripažinti.- Bet suknistas pyktis vien nuo idėjos niekur nedingo.
- Jauniau.

Nuleidęs galvą suurzgiau.

- Lukai,- Mantas sušnypštė, nusišypsodamas pro šalį septintą kartą praplaukiančioms boboms,- Lukai, padėk peilį.

Aš pažiūrėjau į savo ranką, griaužiančią suknistus stalo įrankius.

Vėl pakilau.
- Kur tu?- Mantas susirūpino.
- Susirasti savo mergaitę.
- Ok, kol tu nieko nepapjovei, aš eisiu kartu, ok? Truputis priežiūros.

Linktelėjau ir patraukiau į kiemą.

Lukas man leido atsitraukti nuo jo tik kai mama pagriebė mane už rankos ir išsivedė ‘pasivaikščioti’.

Pasivedė toliau į pievą ir atsukusi ėmė greitai nervingai barti:
- Saulute, vaikeli, kas tau pasidarė, vaikeli, Saulute? Aš žinojau, kad tarp jūsų kažkas vyksta… tikriausiai nuo tada kai Alechandras, vaikelis, tavo, vaikeli, maniera, išnaudojo septynis pakelius krekerių, kad užpildytų tik vieną dubenėlį - žuvytėmis.

- Mam, - atsidusau,- viskas ok. Mes draugaujam. Ir aš žinau, kad tau sunku patikėti, jog toks kaip jis gali draugauti su tokia kaip aš..

- Brangioji, vaikeli, nesunku..- (dėbtelėjau),- na gal truputį. Bet Saulute, aš nenoriu, kad po to liktum įskaudinta, vaikeli. Jis gi išvažiuos už tūkstančių kilometrų… – ji atsiduso ir nunarino galvą,- ach… tai pats sunkiausias motiniškas …

Su taip žodžiais prie mūsų Bondo žingsneliu priėjo Kaspis, su šampano taure rankoje, sklidina mineralinio. Nugirdo kažką ir sutrikęs paklausė:
- Saule, tu pasakei apie savo ir Luko meilės romaną?
- Kas tas Lukas?- mama pakėlė prigarbiniuotą galvą.

Kaspis pažvelgė į šiaurės pietus:
- O, man regis, pamačiau burunduką. Aš jau eisiu,- ir nuėjo.
- Kas tas Lukas, Saule Šantaraite? Na už ką man?? Tai nei vieno žento ištisus metus, tai du iš karto?
- Maaaaaaam…
- Ne, mieloji, vaikeli, paklausyk, žaisit dviem frontais negalima! Vargšas vaikelis Alechandras, išvažiuos į Ispaniją sudaužyta širdimi! Einu ieškoti, mažylio.
- MAAAAMMM!

Bet ji nuėjo ieškoti mažylio. Aš šyptelėjau, prajuokinta situacijos absurdiškumo, ir užverčiau galvą į žvaigždėtą dangų.

Tada pažvelgiau į tamsų tvenkinį, kuriame atsispindėjo tos žvaigždės ir atsitiesiau, įsitempdama. Man pasirodė, kad pamačiau šmėstelint tenai, tolumoje, pažįstamą aukštą siluetą. Pasisukau į kavinę, kuri griaudėjo nuo garsų, vėl į vienišą tvenkinį, kuriame vakar vos nepaskendau, ir, nusiėmusi batelius, nuėjau jo link.

- Atsipalaiduok,- Mantas paplekšnojo man per pečius, kai baigiau jam pasakoti savo ir Saulės istoriją.
- Ji atrodo pribloškiančiai, ar ne?- paklausiau, išsišiepdamas.
- Tikrai. Tikra gražutė,- Mantas patvirtino.
- Tu ką, taip gerai ją apžiūrėjai??
- Ne, žmogau. Ne, ji visai.. paparasta,- Mantas palinksėjo.

Aš suraukiau suknistus antakius:
- Tu vadini mano mergaitę paprasta ?
- Viskas. Gana. Raminkis, aš tavo draugas, tvardykis,- Mantas skėstelėjo rankomis ir išsigandęs to, kad gan garsiai tai sušuko, apsidairė po pavėsinę, į kurią buvome nulindę.

Mums slėptis buvo dvi priežastys. Pirma: jis, suknistas Eurovizijos nugalėtojas.
Antra, aš – suknistas ispanas.

- Ew, we are going!- sušuko man kažkokia šviesiaplaukė, modama ranka rinktis prie mašinų.
- Aš su savo automobiliu, Gilė manęs lauks prie jo,- mano draugelis pliaukštelėjo man per skruostą.- susitiksim sodyboj.

Kumštelėjau jam.
- Ir Lukai,- pašaukė mane, kai jau nešiau savo suknistą sėdynę žmonių link,- jei jau aiškinsi niekam nežiūrėti į Saulės pusę, būk mielas, nepamiršk daryti to angliškai.

- - - - -

Buvau teisus. Kai tik davatkos pamatė, kad jų baliuje sukiojasi suknista žvaigždė, įkinkė vargšelį į vestuvių dainininko vaidmenį. Bet ne tai, akivaizdu, buvo sunkiausia Mantui. O tai, kad stovėdamas už suknisto mikrofono jis turėjo stebėti, kaip visa eilė šviesiaplaukių Šantariukų paeiliui šokdina jo Rugilę.

Ir prie mano mergaitės susirinko krūvelė. Tik aš juos išbaidydavau žvilgsniu arba šakute, kai tik bandydavo parodyti bent menkiausią dėmesį, tarkim, pažiūrėti į mūsų suknistą pusę.

Sodyba tiesiog skambėjo nuo muzikos ir juoko, vestuvės buvo pačiame įkarštyje. Žaidimai, gėrimai, suknistos dainos prie stalo. Vaida ir Romas, nepaleidžiantys vienas kito.

Mane užkalbino Tėtušis J, rodydamas nuotraukas savo telefone. Ir tuoj kažkoks geltonsnapis pristojo prie mano mergaitės. Tik spėjau nusisukti, išgirstu balsą:

- Saule, kaip sekas?

Atsisukau pažiūrėti į nelaimėlį, tai suknistas vaikis vos nepravirko vien nuo mano žvilgsnio.

- Baik gąsdinti mano pusbrolius,- Saulė paprašė pustyliai sėdėdama šalia manęs ant suknisto suolo.- mano pusbrolius . Kraujo ryšys…

Pasislinkau ją arčiau savęs, nelabai kreipdamas dėmesio į protestus. Mano mergaitė ilgesingai pažvelgė į aikštelėje savimi per daug patenkintą Rugilę.

- Saule,- nurijau seilę.
Ji atsisuko į mane.
- Gal.. Tu nori pabandyti pašokti?- tyliai paklausiau.

Ji žiūrėjo į mane susirūpinusiomis akimis:
- Aš.. Nieko tokio. Aš suprantu, kad tu nemoki…- pasakė ir nuraudo, o aš tuo pat metu ištariau:
- Jei tu nemoki, nieko tokio…

Ir abu nutilome.
- Palauk. Aš moku,- ji šyptelėjo.
- Moki?- paklausiau, pakeldamas antakius. Visą vakarą stenėjau ją pakviesti, bet bijojau, kad sunervinsiu.

- Taip… Atsiprašau, nieko, jei tu nemoki..
- Aš irgi moku.- pasakiau. Damn. Aš šokau suknistai gerai.- aš maniau, kad tu…
- Moki?- ji paklausė,- bet ar ne tu siūlei terapiją mokantis šokti?

Išmečiau kreivą šypseną, prisimenant laikus, kai jau buvau įklimpęs į šios laumės kerus, bet vis dar nenorėjau prisipažinti sau ir kūriau suknistus pretekstus su ja bendrauti.

- Saule, ar per tas mūsų terapijas mes nors kartą realiai šokome?- paklausiau.
- Na.. Ne. Tai irgi tu moki?- pasitikslino.
- Taip,- atsakiau. Mažiau kalbų, daugiau suknistų darbų.

Greitai atsistojau, nepaleisdamas jos rankos, išlipau iš suolo ir pakėliau ją.

Aš nusivedžiau Saulę į šokių aikštelę. Ir Mantas, nutraukęs trankų rokenrolą pačiame jo įkarštyje, staiga užleido pusėtino ritmo lotynų dainą. Įsibrovėme tarp porelių.

Mudu su Saule suglaudėme suknistus delnus, sunerdami pirštus ir atsiskyrę vėl grįžome vienas prie kito.

Ji ėmė dėlioti kojytes į skirtingus šonus, sukiodamasi klubais, kas, tikėjau, išvarys mane iš proto. Aš prisitraukiau ją ties liemeniu, vėl paleidau, perbraukdamas per nugarą ir leidau apsisukti porą kartų.

Suknista suknelė pasikėlė kaip vėduoklė, priversdama mane sunkiai nuryt seilę.
Aš vėl ją prisitraukiau, taikydamas į ritmą, ir, prisiglaudęs visu kūnu, ėmiau sukiotis aikštelėje.

O taip, jai tai patiko. Ji šypsojosi ir atrodė, kad visas suknistas pasaulis aplink mus žiba suknistom švieselėm.

Ji sukiojo pečius ir klubus ir kojas vienu metu skirtingai, ratukais, aš neatsilikau. Nenuleisdama rankų man nuo liemens, braukdama per jį delnais, mano mergaitė ėmė žingsniuoti aplinkui mane, aukštai kilnodama nuodėmingas kojas.

Aš užgniaužiau kvapą kai ji, neatitraukdama rankų perbraukė man per nugarą, saldi kankynė, užkėlė delnus iki pat pečių ir pagriebusi švarko kraštus ties mano kaklu, vienu judesiu jį nuvilko.

Aplink mus pasigirdo juokas, net nepastebėjau, kad žmonės ėmė spoksoti ‘ką ispanas daro’. Aš atsisukau su šypsena, pažiūrėti, kaip mano velniukas persimeta mano švarką sau per petį ir apeina ratą rodydama visiems, kad nugalėjo.

Aš pačiupau savo švarko galiuką ir laikydamas už jo vėl prisitraukiau savo mergaitę ten, kur jos vieta, šalia savęs.

Ir vėl ritmas ir Saulė kilstelėjo savo koją, sulenkdama ir pagavau ją prispausdamas sau prie klubo, kita ranka prilaikydamas ties nugara, palenkiau atgalios.

Ji visa išsitempė priešais mane, grakšti kaip kačiukas. Fuck, visa Saulės nugara tilpo mano delne.
Vėl atsilenkusi ties manimi, pakėlė veidą ir nuraudo. Bet jos akys blizgėjo nuo adrenalino ir įtampos, tvyravusios mūsų šokyje.

Aš geriau visus svečius išskersiu, nei leisiu kam nors kitam taip šokti su mano mergaite.

Paleidau jos koją, prieš tai leidęs malonumą perbraukti delnu jai per šlaunį, ir sudėjęs dabar jau abi rankas jai už nugaros, padariau tą patį ką ir dieną – pakėliau ją aukštai aukštai, taip, kad mudviem abiem būtų patogu pasibučiuoti ir apsukau. Aš mačiau tik ją. Tik ją…

Ir mums buvo nesvarbu, kad visos suknistos vestuvės užgniaužusius kvapus stebėjo mūsų judesį, bučinį, kad visi pradėjo švilpti ir atsidusinėti. Sukdamas ją ore aš rūpinausi tik mumis.

- Aš tavęs nebeatpažįstu, Dracai,- pasakiau tyliai, tarp bučinio ir bučinio, kuris buvo geresnis už praeitą.

- Aš turėjau daryt ką nors, Niurzga. Kad pasaulyje būtų viena vieniša mergina mažiau.
- Tu jau seniai nebe vieniša,- pasakiau ir perspėjau,- nedrįsk su niekuo daugiau taip šokti.

Ji susijuokė, pasikriuksėdama, ir patabalavo kojomis ore.
Pasukome galvas į šoną, kur Tėtušis J (ir vėl?) , kažkokia stambi moteriška, du diedai ir vienas berniukas mus fotografavo.

- Smile,- Saulė pasakė, nurausdama, žiūrėdama į suknistas kameras.
Aš nusišypsojau ir pabučiavau man atsuktą kaistantį skruostuką.

Išėję iš bažnyčios visi ėmėme fotografuotis ir atidavinėti saldainius aplink prisirinkusiems vaikams bei pacanams.

Aš susinervinusi nespėjau su visais sveikintis, kai prie manęs prisistatė Lukas. Jis pasilenkė, apglėbė mano liemenį viena ranka ir pakėlė mane taip, kad aš beveik žiūrėjau į jį iš viršaus.
Nusijuokiau ir nuraudau.

- Labs braliuks,- pasisveikinau.
- Ak, kad tu žinotum, kaip aš džiaugiuosi, jog nesu joks suknists braliuks.

- Niurzga, žmonės žiūri,- padėjau rankas jam aplink kaklą.
- Jei norėčiau slėptis, būčiau lenkęsis,. Drakai,- sumurmėjęs pabučiavo mane.

Greitai atsitraukiau.

- Lukai, rimtai,- degančiu veidu pasakiau. Mus jau fotografavo. Fotografas. Ir tėtis su savo mobiliuoju.

Jis pavartė akis:
- Ok, nesilaižysim, nes aš negalėsiu sustoti.,- laisva ranka pačiupijo mano plaukus,- amazing…- suburbėjo kaip užkerėtas.
- Tai tu mane nuleisi?- pabeldžiau jam į pečius. Nors viskas iš aukštai daug gražiau atrodė.
- Ne.- ir ėmė mane neštis pro minią.

Visi atsisukinėję kuždėjosi ir juokėsi, girdėjau, kaip mus vadina miela porele. Great. Dabar visa giminė manys, kad draugauju su ispanu.

- Don‘t look at her,- Lukas bedė į kažkieno pusę pirštu. Tai buvo būrys paauglių.
- Don‘t stare,- suurzgė vienam pabrolių, mano pusbroliui.

Nusinešė mane už mašinų, raudonuojančią ir pastatė priešais du labai gražius žmones.
Aš pažvelgiau į merginą, trikdančiai mėlynomis akimis ir plačia šypsena. Tada pažvelgiau į vaikiną.

Išpūčiau akis.
- OMG,- sukuždėjau.- OMG!- klyktelėjau ir puoliau vaikinui ant kaklo,- Mantas! Mantas Latvaitis! Wyyyy!

- Na, bent viena manimi džiaugiasi, Gile,- mano smaugiamas vaikinas pasakė kažkam su aiškiu priekaištu.

Ilgai negalėjau atsidžiaugti, nes Lukas sugriebė mane už pažastų ir oru nukėlė toliau. Ir pasikabino per liemenį geležiniais gniaužtais, kai pabandžiau vėl lėkti prie Manto.
Manto Latvaičio! Wyyyy! Lietuvio, įėjusio į Lietuvos muzikos istoriją forever and ever! Vienintelio, nugalėjusio Euroviziją! Kai pasakysiu TMA… Ji jo fanė. Ji turi jo fanų forumą.

Pažvelgiau į dainininką, galvodama, kaip čia nepastebimai išrovus šiek tiek plaukų.
- Nežiūrėk į ją!- pagarsintu tonu Lukas kreipėsi į garsenybę.

O mergina baisiai mėlynomis akimis stovėjo ir užrietusi nosį trepsėjo koja.
- Gile,- Mantas Latvaitis Wyyyy kreipėsi į ją.

- Apsikakok stačias. Negi aš vienintelė mergina Lietuvoje, kuriai nepatinka tavo muzika?- ji burbtelėjo ir atsisuko į Luką.- galiu ją paliesti?

Lukas kiek pagalvojo. Tada prisimerkęs linktelėjo.

Mergina pavartė akis ir šaltokai nusišypsojo man:
- Labas. Aš Rugilė,- ištiesė ranką. Aš ją paspaudžiau, vis žvilgčiodama į Mantą Latvaitį Wyyyy.- o čia mano vaikinas .

Aš sutrikusi pamirksėjau akimis ir nuraudau. Kaip čia kad nepajustų.. tik nedidelį kuokštelį…

- Nesijaudink, aš nekabinsiu tau akių, nes esu prie šito pripratusi,- Rugilė lyg tarp kitko pasakė,lyg tarp kitko dėbtelėjo į Mantą,- mes - Luko draugai.

Pažvelgiau į Luką, jis nuleido galvą ir pažvelgė į mane. Ir bau nusišypsojome vienas kitam.
Rugilės veidas iš akrto atsileido, ji atsirėmė nugara į Manto Latvaičio Wyyy krūtinę.

- Ak tiesa,- prisiminiau, vėl atsisukdama į juos,- aš.. aš Saulė. Labai malonu.
- Nežiūrėk į ją,- tylus piktas balsas iš Luko krūtinės.

- Na jis nežiūri, nežiūri,- Rugilė pavartė akis,- džyz, ar šiandien gėrei vaistų?
- Va mano vaistas,- Lukas spustelėjo mano liemenį,,- Latvaiti, suk savo suknistą žvilgnį šonan!

Mantas Latvaitis Wyyyy nusijuokė:
- Bet Jauniau, kai pasakai ‚va‘, visi automatiškai pasisuks pažiūrėti.

Aš nelabai supratau ko jie ginčijasi. Akivaizdu, kad Mantas Latvaitis Wyyy tiesiog nušvinta, vos Gilei prisilietus. Prie ko čia aš?

Regis, ir Lukas susivokė. Jo kūnas pastebimai atsipalaidavo ir vėl įsitempė, pro šalį einant padavėjui:

- Skuosk nespoksojęs!
- Tai bus įdomios vestuvės,- Rugilė suburbėjo.
- Lukai, žmogau,- Mantas Latvaitis Wyyyy nusišypsojo,- gal tu nori ko nors išgerti? Nes žinai, kai mane kas dar pastebės prasidės tas visas jovalas, negalėsim pabendrauti. Gilė pasaugos Saulę.

- Aš pasaugosiu!- Rugilė man mirktelėjo.

Aš gūžtelėjau. Lukas akivaizdžiai dvejojo.

- Na aš sugebėsiu,- Rugilė garantavo,- žiūrėk,- atsisuko į pirmą pasitaikiusį vyrą, vieno limuzinų vairuotoją, suraukė antakius ir pasilenkusi bedė į jį pirštu,- nedrįsk žiūrėti į šitą pusę!

Aš nuraudau, kikendama. Mantas ėmė kvatoti, o Lukas pasimaivė, tarsi mes krėstume pokštus iš kažkokio labai rimto dalyko.

- Gerai gerai,- suniurzgėjęs pasilenkė ties manimi, akimis dairydamasis aplinkui ir visus žudydamas žvilgsniu. Karštai įsisiurbė man į lūpas, po to atsiplėšė ir nuėjo su Mantu Latvaičiu Wyyy.

Aš nulydėjau Manto Latvaičio Wyyy nugarą.

- Žinai,- Rugilės balsas mane pažadino, ji apsikabino mane per pečius ir tarsi mokėtų skaityti mintis, pasakė,- aš namie turiu daug plaukų kuokštelių.
Ėmėme eiti:
- Rugile, rimtai?
- Vadink mane Gile. Aha, susirenkam iš po kirpyklos, su drauge Nastia ir einam pardavinėti. Bet kaip tau, parūpinsiu nemokamai. Jei papasakosi savo romantišką istoriją, su kuo daugiau detalių…
- Tai jokia romantiška istorija. Greičiau virtuvės drama. Koks jausmas liesti Manto veidą?

Taip bekalbėdamos nupėdinom į kitą pusę.

Mes atvažiavome į milžinišką bažnyčią vos ne pirmi ir prastovėjome ten gerą pusvalandį. Ką jau, visi svečiai, jaunikis ir trylika suknistų pabrolių.

Visą tą laiką prasiūbavau ant kulnų, šypsodamasis giminei, kai suknistas ispanas.
Pakėliau akis ir nusišypsojau dviems svečiams, kuriuos pasikviečiau aš.

Rugilė ir Mantas kolkas lūkuriavo salės gale. Bet jis, ateidamas, žinojo kai bus. Kai tik visi suvažiuosime į Auksinį Bernelį ir kai tik kas nors pastebės jį… Vestuvių dainininkų nebereikės.

Jis nusišypsojo man atgal, pasitempdamas švarką, akivaizdžiai nusiteikęs dirbti. O Rugilė dairėsi aplinkui, kaišiodama savo riestą nosytę į kitų suknistus reikalus. Ji atrodė gražiai.. Labai gražiai, kaip kito čiūvo panelė.

Procesas prasidėjo, mes visi sustojome į kelias eiles.
Žmonės, išsidėstę po bažnyčią, atsistojo, nuskambėjus vestuvių maršui. Žvilgtelėjau į Romą. Paprastai kietas ir šaltas jis, atrodė, tuoj paleis suknistą šliauką. Vyruką nuo nervų visą dėmėm išpylė.

Motušė J, atsistojusi, kad pyškino, kad pyškino fotoaparatu. Tėtušis J irgi, su savo nelemtu telefonu, kuriame gulėjo ir mano, prisišikusio į kelnes, nuotraukos.

Dvigubos durys atsidarė ir vietoj pamergių pirmas įbėgo Kasparas, prajuokindamas visą bažnyčią. O tada pasirodė visa eilė raganų, atrodančių kaip deivės, vienodo stiliaus suknelėmis, vienodais kaspinais plaukuose, prisidažiusios ir labai savimi patenkintos.

Jos ėjo altoriaus link, ir ėmė rikiuotis kitoje, kairėje, jo pusėje.
Aš kreivai šypsojausi, akimis nulydėdamas vieną tol, kol nebuvo įmanoma pamatyti kitos. Nei viena neužkliudė mano žvilgsnio ilgiau nei kelias sekundes.

Tik paskutinė.

Iš pradžių nesumečiau, kad čia mano mergaitė, ji atrodė kaip suknistas angelas. Ir ne tik akys, ji vis švytėjo, ir aš mačiau jos rankas ir krūtinę ir kojas ir krūtinę, ir kaklą ir krūtinę ir….. O jėzau. Mano akys tikriausiai išvirto, belakstydamos ta maža mergaite, negalėjau apsispręsti, ką pirmą apžiūrėti. Užkliuvau tie krūtine.

Ir kaip ji jau buvo pakankamai arti, kad išvysčiau raustančius skruostus, aš vos nenugriuvau kaip stovėjau. Man gražesnė už iš paskos pasirodžiusią nuotaką, kuri atrodė kaip blah blah blah.. Gražiau už visas kitas pamerges kartu sudėjus. Ir vienintelė tamsiaplaukė. Fucking cute.

Aukštai iškėlusi smakriuką, mano mergaitė praplaukė, paskui save nudažydama pasaulį suknista rožine splva. Stalčiai atsidarinėjo, kol ji ėjo. Ir ne tik todėl, kad visi matė Saulę tarsi pirmą kartą. Todėl, kad ji buvo suknistai pribloškianti.

Seksuali ir nekalta vienu metu. Trapi ir grakšti tą pačią akimirką. Angeliukas ir demonas. Taip. Su visomis abiejomis savo nuodėmingomis kojomis.

Kurios, beje, atrodė dar patraukliau nei pirmą kartą kai pamačiau.
Švilptelėjau. Kažkas pasipiktinęs suburbėjo, kažkas davė man į šoną. Mano mergaitė dar labiau nuraudo, ir užlipo į antrą eilę, kur beveik dingo už kitų galvų.

Pastumdamas kažkokį pienburnį atsistojau patogiau, kad galėčiau ją matyti.
Fuck. Ji neturi nei mažiausios idėjos, kokią suknistą įtaką ką tik padarė. Kokia suknistai skani atrodo.
Ir aš norėjau ją pagriebti ir pabučiuoti ir išbučiuoti ir suvalgyti.

Ceremonija prasidėjo, Saulė pakėlė akis į mane. Kokį velnią ateivis padarė savo akims? Jos atrodė dar didesnės ir dar gražesnės. Ji akimis parodė į altorių, kur suklupo jaunieji, bet aš negalėjau atplėšti suknisto žvilgsnio.

Jos apvedė viršutinius mano vokus storu juodu dažų lankeliu, lūpas šviesiai rožiniu blizgiu.
Kažką padarė plaukams.. .Jie dar labiau tviskėjo ir raitėsi visokio storumo bangelėmis ir garbanomis. Ir tada į juos įgrūdo karamelinį lankelį su medžiaginiu kaspinu ant šono. Binto linkiai baisiai derėjo prie garbanų linkių.

Aš priešinaus, bet visos pamergės tokius turėjo, tad..

Surado man auskarus, kurie prisikabintų nenaudojant skylučių, nes mano ausys nebuvo durtos.

Kai iškenčiau šią kančią ir buvau įvilkta į apatinius, kokius drįsčiau dėvėti nebent RPG, dvynukės užvilko man suknelę.

Ji buvo be galo švelni ir minkšta. Nukrito manimi ir, susegus, apgulė kaip antra oda.
Niekada dar niekam nesu rodžiusi tiek krūtinės. Na.. gal nebent prieš tai, kai ji išvis užaugo.

Ir nebuvau rodžiusi tiek rankų.. Ir tiek kojų. Dabar supratau, kodėl antrą nakties dvynės tempė mane depiliuotis.

Dvynukės atsitraukė nuo manęs atbulos, apžiūrinėdamos milžiniškame veidrodyje.

- Ooooo,- Geltona iškvėpė..
- My…..- Kristūnė pratęsė.
- God….,- Geltona užbaigė ir nusibraukė nematomą ašarėlę.
- Tik jau nereikia,- nervingai susijuokiau, galvodama, kad jos iš manęs šaiposi.
- Ne, Saule, rimtai.. Tu atrodai..
- Kaip nulipusi nuo vestuvinio torto?- paklausiau.
- Ne… Kaip… Kaip… Kaip saulė!

Atsisukau į jas susidurti akis į akį, bet, po šios akistatos, turėjau nusileisti: jos nejuokavo. Jos taip manė visiškai rimtai. Aš švelniai nuraudau.

- OMG!- jos suklykė ir ėmė šokinėti.- kaip mieeeeellllaaaa! dabar tik atsikratyt tos apyrankės…
- Ne!- sušukau ir griebiau sau už riešo. Krekerio apyrankė jau nebebuvo dviguba. Antroji dalis kabojo ant Luko riešo.

- Gerai, gerai, tu būtinai turi kažką pagadinti,- Kristūnė numojo ranka,- nesvarbu. Atrodai.. Ak pasaka.

Mama įkišo galvą. Paspoksojo į mane, tada puolė į ašaras ir spausti mane glėbyje. Ji niekada nebuvo teikusi man tiek dėmesio. Aš net nežinau, kas būtų buvę, jei kas būtų drįsęs papasakoti jai apie vakarykštį incidentą….

Tiesiog yra dalykų, kurių mamai negalima žinoti. Net jei apie juos žino visa likusi šeima.

- Eime,- mama mane pažnaibė už skruostų,- berniukai jau išvažiavo.
- Aš tuoj,- puoliau prie lovos, prie kompiuterio.
- Saule, tik ne šiandien! Ir vėl prie to ekrano???

Aš nuspaudžiau mygtuką ir atsisukau į ją:
- Tik išjungiau, mam.

Išėjome į koridorių ir susidūrėme su Kasparu.
- Maniau berniukai jau išvažiavo?- paklausiau jo.

Jis spoksojo į mane išsižiojęs.
- Kasparai,- paspragsėjau jam prieš nosį.

Jis vis tiek nejudėjo.
- Kaaaasparai,- jau ėmiau rūpintis.

Jis dar kartą nužvelgė mane:
- Ok. Jo.. Jau… Man reikėjo pasikeisti suknistus... Velnias, man vėl reikia juo keistis,- apsisuko ir dingo vonioje.

O mama tampė visas mus už suknelių galų ir bambėjo:
- Prisiekiu, tie vaikai nežinia iš kur prisirenka visokių blogų žodžių…! Dabar dar ir Kasparėlis..